juk mes

juk mes

negimstame vienodi

ir mamos

nemeta į upę vaiko

kas vakarą

gyvenimas atrodo

kartais mielas

o kartais ir niūrus

bet juk ne juokas

mus laimingus

prievarta prajuokina

ir nebe ašaros

nuliūdina kasdien

tiktai vienatvė

dviese

leidžia būt kartu

o kartais nusiminti

belaukiant nebūties

beviltiškų naktų

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s