jei sinkope
užgauni stygomis
pamilus džiazą
raudoji bliuzą
negrų marą
išgerk kavos
puodelį mažą
rūkydama
“Havana Club” cigarą
Author: arturasmalas
tegul liejasi
tegul liejasi
ašaros žvakių
ant mylinčių pirštų
ant kelių
tegul naktį
šešėliai plevenantys
negesina ugninių plaštakių
tegul durys
paliks nerakintos
tegul širdys
nešąla į akmenį
tegul sielos
vienatvės kankintos
ištrūksta į
laisvąją ateitį
atsargiai
atsargiai
pirštų galiukais
prisiliečiu
prie tavo meilės
savąją
suspaudęs
kitoje rankoje
noriu
atiduoti tau
bet pirštai
sunkiai atsilenkia
nematoma
baimė
paralyžiuoja
drąsą
negirdėjau
negirdėjau
judančių lūpų
pamatęs
nuslydusią
blakstieną
ant tavo
skruosto
nedrąsiais
pirštais
prisiliečiau prie jos
akys
sugrįžusios
į mane
leido išgirsti
marių šlamesį
o krante
besimaudantys
akmenys
skundėsi
sudrumsta
vienatve
abu paskendom
abu paskendom
ąžuolyno
lapų glėbyje
minčių vienatvės
mažajam pasaulėlyje
o ten romantiški
lietaus lašai
neatsiklausę
bučiavo mūsų
bučinių
išsiilgusius
veidus
piešiu savo meilę
piešiu
savo meilę
drobėse
kol kas
tik mintimis
bespalvėmis
kai akys
iš atminties
ištraukia
tavo lūpų
spalvą
prisimenu
kad nekenčiu
savo bailios meilės
kuri slepiasi
už mano šonkaulių
ir lūpomis
gėdijuosi
perduoti ją
į tavo lūpas
už nugaros
už nugaros ateina
tavo žingsniai
su akimis mano
pasisveikina
rankos
tokios šiltos
tokios rūpestingos
lūpose atgimęs balsas
šnabžda vardą
laukų aromatui
save pakloji
save pakloji
saulės spinduliams
prie jūros
atskubėjusi basa
klausai ką šnabžda
bangos gintarams
su smėliu
susiliejus
lyg rasa
akis užmerkusi
paliksi
savo kūną
pakilsi lyg žuvėdra
klykdama į vėją
žuvim panėrusi
į gylį sūrų
suprasi tobulumą
savojo Kūrėjo
tu manyje
tu manyje
valdai mane
užbūrei
lauže
kurį užkūrei
sudeginai mane
ir įsikūnijai
į mano smegenis
mintis
dabar aš
tavo vergas
